Sūreliai „Kārums” - klyksmas iš anapus

„Seniausia bei stipriausia žmonijos emocija yra baimė, o seniausia bei stipriausia baimė yra to, ko mes nežinome."

-H.P. Lovecraft

Šią sūrelių „Kārums” recenziją esu priverstas rašyti drebančiomis rankomis, mat nuolatinė įtampa ir nuojauta, jog tai artėja taip manęs ir nepaliko po tos lemtingos dienos įvykių. Nepakeliamo streso nemažina ir tas faktas, kad šiam vakarui pasibaigus, manęs jau nebebus gyvųjų tarpe. Išsekus sūrelių atsargoms mano šaldytuve, kas yra vienintelis dalykas gelbstintis mane nuo beprotiškų košmarų ir širdį sukaustančios baimės, aš ketinu ne už ilgo išlipti pro savo kambario langą ir pasileisti žemyn, kol manęs nepasivijo dar baisesnė lemtis. Perskaičius šį paskubomis parašytą tekstą jūsų akys bus atvertos ne tik maloniai saldiems Kārums varškės sūreliams su kondensuotu pienu, bet ir klaikiai tiesai, kurios negaliu kitaip išreikšti, nes būsiu laikomas bepročiu.

Visa siaubinga įvykių grandinė prasidėjo man atvėrus savo pašto dėžutę. Matote, po mano praeitų blogo įrašų pasisekimo aš nė kiek nenustebau, kai sulaukiau laiško oficialiai mane kviečiančio į šokoladinių varškės sūrelių degustavimo renginį. Kas mane galbūt šiek tiek apstulbino buvo tai, kad šis renginys vyks vietovėje apie kurią niekada anksčiau nebuvau girdėjęs. Mano smalsumas ir noras jums pateikti vis naujesnių ir labiau intriguojančių sūrelių recenzijų, žinoma, mane pastūmėjo nelaukiant įsigyti lėktuvo bilietą ir skubiai susikrovus lagaminą iškeliauti į miestą pavadinimu „Arkham”. Vis dėl to, vos mano kelionei įgavus pagreitį, man teko sustoti gan atokioje ir apšiurusioje autobusų stotyje, keliais šimtais kilometrų nutolusioje nuo Arkhamo, mat tai yra vienintelis būdas patekti į šį atokų iš paslaptimis apgaubtą miestelį. Perkant bilietą autobusui šnektelėjau su stoties kasininku ir, norėdamas patenkinti savo smalsumą, paklausiau jo ką šis gali papasakoti apie Arkhamą, mat pakeliui negalėjau rasti jokių jo paminėjimų internete, o lėktuvui nusileidus nustojo veikti mano telefono ryšys.

Tai, ką jis man papasakojo, turėjo pakakti atgrasyti paprastą žmogų lankytis tokioje vietoje, tačiau manyje degė nenumaldoma aistra sūreliams ir aš buvau pasiryžęs paragauti ir nuodugniai įvertinti visus man siūlomus varškės tipo desertus. Žmogelis buvo tiesiog priblokštas sužinojęs mano kelionės tikslą, mat Arkhamas turistų beveik niekada nesusilaukia ir jis negalėjo suvokti kodėl kažkas norėtų ten vykti. Pasirodo, kaip aš sužinojau iš jo pasakojimų, šis miestelis kadaise buvo plačiai žinomas kaip vienas iš didžiausių ir geriausių pieno gamintojų visoje apylinkėje. Arkhamas kadaise garsėjo savo kokybiškais pieno gaminiais, ypač savo šokoladiniais varškės sūreliais. Visgi, kai buvo nutiestas vietinis geležinkelis, beveik visi aplinkinių miestų gyventojai persikraustė arčiau jo, tačiau Arkhamo gyventojai liko įsitvėrę į savo žemę ir atsisakė palikti savo seną gyvenvietę. Šie vis dar gyvena ten pat ir sergėja savo privačią ir uždarą bendruomenę. Galiausiai, jis užsiminė apie keistą prietarą dėl Arkhamo gyventojų. Esą jų tradicijos bei unikali religijos atmaina liepia jiems nešioti neįprastus galvos apdangalus ir, anot gandų, taip jie slepia galvos deformacijas dėl genetiškai perduodamos ligos kuria serga daugelis iš Arkhamo. Esu girdėjęs panašių ksenofobiškų pokštų anksčiau, tačiau kai aš nervingai nusijuokiau, jo veidas išliko toks pats rimtas.

Pagaliau atvykus laukiamojo autobuso vairuotojui, kasininko keistas apibūdinimas buvo patvirtintas. Vairuotojo iš Arkhamo plati galva išties buvo apdengta keista kepure. Padavus jam bilietą, jis mane nužvelgė savo tamsiomis, išsprogusiomis akimis ir mane iš karto sukaustė baimė. Jo klaikus žvilgsnis pradėjo mane nuodugniai tyrinėti ir po kelių akimirkų jo veide išsivystė kreiva šypsena. Galiausiai jis prabilo dusliu, žemu balsu: „matau gavai kvietimą“. Tada paėmė mano bilietą ir jį perplėšė. Jam tai darant, mano dėmesį trumpam patraukė jo kojos, pastatytos ant autobuso pedalų. Akimirkai man pasirodė, kad jo keliai buvo atlenkti į priešingą pusę, o jo pėdos buvo kur kas per mažos batams, kuriuos jis avėjo. Tačiau nenorėdamas per ilgai spoksoti, pasišalinau iš jo akivaizdos ir atsisėdau į savo vietą. Atstumas iki galutinio mano kelionės taško nebuvo didžiulis, tačiau man atrodė, kad autobusas niekada nepasieks stotelės. Mano ir vairuotojo žvilgsniai kartas nuo karto susitikdavo veidrodėlio atspindyje ir negalėjau atsikratyti jausmo, kad jis mane stebi ir žino kažką daugiau, nei nori man pasakyti. Jam pamačius mano išsitrauktą kelioninį sūrelį, kuriuos visad nešiojuosi ant pasaitėlio po savo kaklu bei švarko kišenėse, jo veidas persikreipė ir jis kelis kartus dusliai sumykė pats sau, tad greitai šį sūrelį paslėpiau ir tyliai, nuleidęs galvą, laukiau momento kai galėsiu išlipti.

Kai pasenusio autobuso ratai pagaliau pravažiavo metalinius vartus su užrašu „Arkham“, mano kelionės tikslas pagaliau tapo regimas. Autobusui sustojus, aš nedelsiant išlipau ir kai tarp manęs ir vairuotojo atsirado kiek atstumo, gavau sekundę apsidairyti.  Pirmas dalykas kuris patraukė mano dėmesį buvo viską užgožianti sugižusio pieno smarvė, įsigėrusi į viską šiame miestelyje. Jo gatvės buvo nusėtos senų medinių namelių, daugelyje jų tikriausiai niekas negyveno, kadangi jų stogai buvo kiauri, o langai apkalti įvairiomis lentomis. Vos man išlipus iš autobuso, vairuotojas taip pat išlipo, dar sykį mane nužvelgė iš tolo ir šlubčiodamas pradėjo eiti man nežinoma kryptimi. Mane čia pakvietęs laiškas nenurodė kur tiksliai turėtų vykti varškės sūrelių degustacija, tad aš pradėjau iš lėto vaikštinėti po tuščias miestelio gatves. Šis nejaukus vaikštinėjimas nepadėjo rasti nieko, ko galėčiau paklausti kelio į renginį, tačiau pastebėjau kelis veidus, grėsmingai žvelgiančius į mane per suskilinėjusius, seniai nevalytus, namelių langus. Buvau be netenkąs vilties, kol nepamačiau pastato primenančio vietinę maisto parduotuvę ir neužėjau į vidų.

Už prekystalio sėdintis vyrukas labai nustebo ir sužibo mane pamatęs, nes greitai suprato, jog aš ne vienas iš vietinių gyventojų. Po nuoširdaus pokalbio sužinojau, jog jis irgi nėra vietinis, bet veikiau čia dirba, nes viršininkas primygtinai tai liepė, o jis negalėjo sau leisti prarasti šio darbo. Jis pasidalino keliais pasakojimais apie savo gyvenimą Arkhame, kurie tik sustiprino mano įtarimą, kad šis miestelis ir jo gyventojai kažką slepia nuo aplinkinių. Man užsiminus apie šokoladinius varškės sūrelius ir savo blogą, jis kiek sutriko ir pareiškė, kad nei apie čia rengiamą sūrelių degustaciją, nei apie Sūrelių Srautą jis nieko nežino. Vyrukas taip pat atkreipė mano dėmesį į tai, kad šios parduotuvės lentynose nėra jokių pieno gaminių, įskaitant ir sūrelius, mat čionykščiai gyventojai laiko visą pieną pagamintą už Arkhamo ribų užterštu. Jis pasiūlė man šnektelti su vietiniu girtuokliu Vilburu Vatliu, mat šis, kaip jis teigė, yra vienintelis šiame miestelyje kartais prabylantis svetimšaliams. Norėdamas atsidėkoti palankiam kasininkui, pasiūliau jam vieną iš savo atsarginių sūrelių, tačiau jis mandagiai atsisakė, esą nenori sukelti papildomos įtampos tarp savęs ir vietinių gyventojų.

Sekant pardavėjo nuorodomis greitai nužingsniavau iki netoliese esamo parko, kur ponas Vatlis, kaip man sakė, dažnai sėdinėja. Surasti jį nebuvo sunku, mat jis buvo vienintelis asmuo, kurį iki šiol mačiau atvirame lauke. Man prisėdus šalia, teko atlaikyti atgrasų jo žvilgsnį, tačiau pasiūlius jam kelis sūrelis, jo veido išraiška žymiai pasitaisė. Godžiai suvalgęs jam pateiktus sūrelius, jis paklausė manęs kaip atsidūriau šiame krašte. Man paaiškinus savo situaciją, iš jo šokoladu padengtų lupų pasipylė tai, ką daugelis nurašytų kaip padrikas bepročio blevyzgas. Visgi, kažkas manyje kuždėjo, jog aš pagaliau priartėjau prie tiesos.

Anot jo, Arkhamas kažkada iš tiesų buvo padorus miestelis, kuriame klestėjo pieno pramonė, tačiau laikui einant vis daugiau ir daugiau karvių pradėjo dvėsti nuo nežinomos ligos. Esą, nei labiausiai patyrę ūkininkai, nei veterinarai, negalėjo išgelbėti Arkhamo pieno bendrovės. Sugniuždyti, jog greitai gali prarasti viską, kuo jie taip didžiavosi, Arkhamo gyventojai pradėjo ieškoti išeities okultizme. Neva, naujai į miestą atvažiavęs savo keisto tikėjimo platintojas su jį sekančiais fanatiškais pasekėjais pasinaudojo apgailėtina miestelio padėtimi ir atvertė daugumą Arkhamiečių į savo kultą. Užgrobus jų protus, kaip jis sakė, prasidėjo ritualiniai aukojimai, iš pradžių tai tebuvo gyvulių kraujas, vėliau buvo liepta pereiti prie nenaudingų gyvūnų kaip katės, kol galiausiai ir karvės buvo nudaigotos. Visgi, tuo nesibaigė keisti pranašo ritualai. Paslapčia kažkas buvo daroma su paskerstomis karvėmis, jis taip pat išsireikalavo daug medicininės įrangos, taip išeikvodamas visą, ir taip menką, Arkhamo miesto biudžetą. Šią įrangą ir paskerstus gyvulius jis liepdavo nešti į didžiulį tvartą, kur beveik niekas nebuvo įleidžiamas. Miestelio gyventojai taip šventai tikėjo lyderio žodžiu, kad jam paprašius, net vaikai buvo valingai siunčiami į šį tvartą. Pono Vatlio istorijai nepasibaigus, kažkur netoliese pasigirdo karvės mūkimas. Greitai tapo akivaizdu, jog tai turėjo didžiulę reikšmę, mat Vatlio oda iš karto regimai išbalo, o jo akys regimai išsiplėtė iš baimės. Vilburas staiga atsistojo ir, prieš nubėgant, trūkčiojančiu balsu liepė man nešdintis iš šio miesto, nes jo gyventojai manęs ateina.

Viską, kas įvyko po šio momento, pamenu lyg per miglą. Nuėjęs atgal iki autobusų stoties radau kur kas kitokį vaizdą nei prieš tai. Gatvės, kurios anksčiau buvo tuščios, dabar prisipildė miestelio gyventojų. Jų galvų jau niekas nebedengė ir, nors jau buvo gan tamsu, menkoje jų laikomų deglų šviesoje, pamačiau, jog jų pakaušiuose styrojo ragai. Šie ragai akivaizdžiai nebuvo natūrali jų kūnų dalis, mat buvo galima regėti padrikas chirurgo siūles ten, kur ragai jungėsi su jų oda. Išties, visų jų kūnai buvo vienaip ar kitaip pakeisti, išpjaustyti ir suluošinti, regis tam, kad kažkokiu būdu būtų panašūs į karvę. Link manęs žingsnį žengė vyras su ramentu ir sekundei nuleidęs akis pastebėjau, jog vietoje jo kojos buvo pritaisyta karvės kanopa. Jis nukreipė pirštą į mane ir iš jo gerklės pradėjo lietis neapibūdinamo kraupumo klyksmas, kurio garso niekados nepamiršiu. Šis klyksmas užgožė viską, įskaitant ir beviltiškus, prieš tai matyto, parduotuvės darbuotojo riksmus kai šis prievarta buvo velkamas į netoliese esantį tvartą.

Pasileidęs bėgti tuo keliu, kuriuo atvažiavau į miestelį, greitai pamačiau, jog geležiniai miesto vartai dabar buvo užverti ir užrakinti. Akimirkai aš atsigręžiau ir pamačiau visą tą klaikią minią, dabar jau judančią link manęs. Kai kurie iš jų nešėsi liepsnojančius deglus, kiti šakes bei virvę. Man pribėgus prie vartų, lyg iš niekur, šalia manęs atsirado ponas Vatlis su kastuvu ir liepė man pasitraukti. Keliais skubiais kastuvo smūgiais jam pavyko nulaužti vartų spyną ir atsisukęs į mane jis, ašarų kupinomis akimis, padėkojo man už sūrelius, esą jis jau buvo pamiršęs kokia nuostabi „Kārums“ sūrelių tekstūra ir kokie jie gardūs. Jis taip pat užsiminė, kad  „Kārums“ siūlo eilę puikių skonių, tokių kaip vanilė, šokoladas ir, jo mėgstamiausias - kokoso. Man išsmukus į kitą vartų pusę ir pasileidus tolyn, jis užtvėrė kelią tai košmariškai miniai ir, nors mus jau skyrė nemenkas atstumas, aš išgirdau kaip su juo buvo susidorota. Pasileidus bėgti aš nesustojau tol kol, jau saulei tekant, mano kūnas atsisakė daugiau judėti. Kitą dieną, man nusišypsojo laimė ir sugebėjau sustabdyti netoliese keliu važiuojantį automobilį.

Tikiuosi dabar suprantate, kodėl mane kankina nesiliaujantis nerimas. Iki dabar, kasnakt, esu lankomas košmarų apie tai, kas buvo laikoma tame tvarte ir ką jie su manimi norėjo padaryti. Netgi dabar, galėčiau prisiekti, jog lauke girdžiu kanopas, lipančias mano namo laiptais.

vyr. redaktorė Danielė Vaitulevičiūtė
UAB Sūrelių Srautas All Rights Reserved. TM ® & Copyright © 2019